Pinigų medui gailintiems žmonėms teks daugiau jų išleisti vaistams
86 metų alytiškis Stanislovas Stankevičius su trejais metais jaunesne žmona Eugenija, kaip senai įpratę, tik iš pažįstamų bitininkų jau nusipirko 40 kilogramų įvairaus medaus po 17 litų ir dar ketina įsigyti ką tik pradėto sukti rapsų.
Pernai sutuoktiniai pirmą kartą ragavo ypatingo skonio kmynų medaus iš avilių, stovėjusių kmynų lauke.
Giminės ir pažįstami bitininkai visada dar padovanoja kelis stiklainius šio gardumyno.
„Dviese kasmet suvalgome panašų kiekį. Pavaišiname vaikus ir anūkus, bet jie nėra tokie prisiekę mėgėjai. Negailime pinigų medui, nes juos išleidžiame sau.
Juk tuomet mažiau reikia išlaidauti vaistams.
Gaila, kad lietuviai šykšti pinigų medui, labai naudingam maistui ir profilaktiniam vaistui. Juk iš esmės jo kaina mažesnė negu uogienių ar saldainių.
Kiekvienam būtų labai naudinga ryte šaukštelį medaus užgerti vandeniu ar arbata”, – įsitikinęs S. Stankevičius.
Šis dzūkas, prieš kelerius metus ištvėręs sunkią širdies aortos ir vožtuvų operaciją, o po to – dar vieną lengvesnę, įsitikinęs, kad stiprybės suteikia ir medus.
Ginasi nuo nemigos
Medumi žmonės dažniausiai saldina arbatą, kavą ir netgi ginasi nuo nemigos.
„Norėdamas geriau pamiegoti, vakare būtinai išgeriu arbatos su medumi. Tuomet visą naktį sapnuoju saldžius sapnus.
Deja, daugelis medui gaili pinigų ir ryja tabletes nuo bet kokio negalavimo. Lietuviai pamiršo, kad medų naudoja nuo žilos senovės, o cukrų – tik maždaug šimtą metų”, – apgailestavo S.Stankevičius.
Jis medų valgo visą gyvenimą – nuo tada, kai save prisimena. Tėviškėje Varnėnų kaime (Lazdijų r.) senelis Antanas turėjo didelį bityną, bet baigiantis Antrajam pasauliniam karui jį išplėšė ir sunaikino sovietų kariai. Dar prieš tai vokiečiai dūmų priedangai sukurti padegė namus.
„Vėliau jau tėvas atkūrė bityną, jį po jo mirties paveldėjo mano vyresnysis brolis Vytautas.
Deja, iš liepos keldamas jau susemtą spiečių jis nukrito nuo kopėčių ir užsimušė.
Tuomet bites perėmė dukterys ir anūkė. Kasmet gaunu lauktuvių iš mūsų giminės jau penktos kartos prižiūrimo bityno prie didžiulio liepyno.
Visas medus labai skanus, o šis – ypač”, – džiaugėsi ištikimas jo valgytojas.
Paveldėjo ir klientus
Medus nuo vaikystės lydi ir 54 metų alytiškį Vitą Kanapicką, nors pats jis ir nėra didelis šio produkto mėgėjas.
Į tėviškę Prūsiškių kaime (Trakų r.) nuolat sugrįžti vilioja bitynas, kurį jam ir broliui Jonui paliko prieš trejus metus miręs tėvas Vytautas.
„Tėvo nebeturiu, bet liko ir jo bitės, ir klientai. Negaliu to atsisakyti. Dar vaikas būdamas mačiau, kaip tėvas prižiūri bites, o vėliau ir pats padėdavau.
Prasidėjus medsukiui, atvažiavęs visada randu prie durų pristatytų stiklainių. Jie – dar nuo tėvuko laikų prisijaukintų pirkėjų. Kai kurie ir po kibirą ar pusantro nusiperka, nes niekada nenusivylė.
Likusį medų su broliu pasidalijame. Jis išsiveža į Kauną, aš – į Alytų. Turguje sėdėti netenka. Iš 25 avilių medaus užtenka tik sau ir ištikimiems pirkėjams”, – pasakojo V. Kanapickas.
Šįmet, kaip ir pernai, jis už kilogramą medaus prašo 18 litų ir ruošiasi jau trečiam medsukiui.
Nors daugelis bitininkų skundžiasi, kad šiųmetis jų derlius gerokai mažesnis nei pernykštis, bitininkas mėgėjas V.Kanapickas antrojo medsukio metu džiaugėsi nuo šaltekšnių, aviečių ir kitų miško ir pamiškės augalų bičių gausiai suneštu medumi.
Jis didžiuojasi, jog bitynas yra paežerėje ir pamiškėje, toli nuo kultūrinių augalų laukų, ir netiki, kad bitininkai gali apgaudinėti pirkėjus netikru medumi.
„Nebent iš perpardavinėtojų įmanoma nusipirkti negero medaus, praradusio gydomąsias savybes. Toks jau tiktai kulinarijai tinka”, – sakė V. Kanapickas.
Avilys virto bitynu
Bitės ir nuolatiniai pirkėjai teikia ypatingą gyvenimo džiaugsmą ir 67 metų Onai Noruvienei su metais vyresniu vyru Arvydu. Jie šiuos vabzdžius prižiūri nuo pat pirmųjų santuokos metų.
Kai jaunosios motina, turėjusi du avilius, liepė jaunavedžiams susisemti iš vieno išskridusį spiečių, prasidėjo jaunųjų bitininkų istorija, trunkanti jau 43 metus.
Kartu su sūnumis Arvydu ir Rimu jie turi 260 avilių ir yra gavę ekologiško bityno sertifikatą, todėl privalo avilius laikyti nustatytu atstumu nuo judresnių kelių, ypač švariai sukti medų ir pilstyti tik į naują tarą.
Avilius jie laiko daugiau kap dešimtyje vietų – Alytaus, Varėnos, Trakų, Lazdijų rajonuose, o per vasarą ne kartą perveža į vietas, kuriose gausiau žydi įvairūs augalai.
Ūkininkai prašo pagalbos
Varėnos rajono grikių augintojai prašo avilius statyti arčiau grikių, kad bitės juos apdulkintų. Ūkininkai pažada nenaudoti chemikalų nuo kenkėjų ir trąšų.
Bitynuose medus kopinėjamas nuo pavasario iki ankstyvo rudens, todėl pirkėjai jo gali nusipirkti įvairiausio skonio ir spalvos, nes bitės nektaro surenka iš gausybės augalų žiedų.
Turguje O.Noruvienės prekystalis išsiskiria iš kitų ypatinga tvarka, balta staltiese, sudėliotais stiklainiais ir 4,5 kilogramo sveriančiais naujais plastikiniais kibirėliais, kurie yra pažymėti savomis etiketėmis su bitininko pavarde ir telefono numeriu.
Jei atsirastų nepatenkintų pirkiniu, jie galėtų kreiptis tiesiai į pardavėją.
Per medsukį O.Noruvienė palepina nuolatinius, daugiau medaus perkančius pirkėjus, o tokių netrūksta.
Alytaus turguje – daugiausia siūlančiųjų pirkti medų po 20 litų už kilogramą, ji parduoda po 18 litų, o perkantiems 4,5 kilogramo kibiriuką – kainą nuleidžia ir iki 15 litų už kilogramą.
Šeima pasidalijo darbus
Prie prekystalio vienu metu priėję daug metų tik šios bitininkės medų perkantys alytiškiai Vladislava Zinkevičienė ir Bronislavas Latvaitis sakė gardesnio dar neradę.
„Su žmona pusantro kibiro įvairaus medaus suvalgome. Dar ir vaikams parūpiname. Paragavau grikių medaus. Bet man jis neskanus, nors ir žinau, kad labai naudingas”, – sakė B. Latvaitis.
„Tegu žmonės apsirūpina žiemai pigiau. Džiaugiuosi, kad jie giria mūsų medų. Jo laukia ir kauniečiai, ir marijampoliečiai. Malonu, kai kasmet sugrįžtantys pirkėjai dėkoja ir linki gyventi kuo ilgiau, kad nereikėtų ieškoti kitų bitininkų.
Dauguma klausinėja, kuris medus geriausias, nuo kokių ligų tinka. Visiems sakau, kad medų reikia naudoti kasdieniam maistui kaip profilaktinį vaistą, tuomet ir ligos rečiau grasins. Pati jau daug metų jų išvengiu”, – teigė O. Noruvienė.
Grįžusi iš turgaus ji skuba sukti medaus. O vyras daugiausia užsiima bičių priežiūra aviliuose. Sūnus padeda ir jam, ir motinai.
Nors šeimos darbo diena visą vasarą prasideda anksti ryte ir baigiasi po vidurnakčio, Norai džiaugiasi, kad jiems negresia nedarbas, o bitininkystė džiaugsmo teikia ir jiems patiems, ir medaus valgytojams.
Moteris apgailestauja, kad dar pasitaiko pasitikėjimą bitininkais teršiančių žmonių: šią lietingą vasarą vienoje vietoje pravažiuodama laukuose pati matė ant kažkieno avilių padėtas penėtuves su cukraus sirupu.
Bitėms ir toks maistas tinka, bet iš jo suneštas medus žmonėms bus tik paprastas saldiklis, praradęs daugumą vitaminų, mineralinių ir kitų vertingų medžiagų.
Savybes lemia ir spalva
Medus – saldus, tąsus skystis, bičių gaminamas iš žieduose esančio nektaro. Tai natūralus saldiklis. Medaus pagrindą sudaro ir saldų skonį suteikia jame esanti gliukozė ir fruktozė.
Nektaras į bičių medaus skilvelį patenka susimaišęs su seilėmis. Nektare esanti sacharozė yra veikiama fermentų ir skyla į gliukozę ir fruktozę. Perdirbtą nektarą bitės supila į korius, kur jis iki galo subręsta ir tampa medumi.
Meduje yra apie 19 proc. vandens, daug angliavandenių, iš jų daugiausia – fruktozės ir gliukozės (po 33–40 proc.). Taip pat meduje yra 1,5–5 proc. sacharozės, 5–10 proc. maltozės, kitų cukrų, mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio) bei kitų medžiagų (tiamino, riboflavino, vitamino C, niacino, pantoteno rūgšties).
Taip pat meduje yra nedideli kiekiai fermentų, fitoncidų, hormonų, aromatinių bei baktericidinių medžiagų. Medus turi antioksidacinių savybių.
Jo antibakterines savybes daugiausia lemia fermentas – gliukozės oksidazė, dėl kurio gliukozė skyla į gliukono laktoną ir vandenilio peroksidą.
Medaus cheminė sudėtis ir biologinės ypatybės nevienodos. Jos priklauso nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras, ir nuo metų laiko, kada jis rinktas. Meduje randama apie 300 įvairių medžiagų.
Tamsus medus yra maistingesnis, turtingesnis mineralinėmis medžiagomis, nors malonesnio skonio būna šviesus medus. Tamsiame meduje, skirtingai negu šviesiame, geležies yra keturis kartus, vario – du, o mangano – net keturiolika kartų daugiau.
Tamsus grikių medus turi 25 kartus daugiau mineralinių medžiagų nei, pavyzdžiui, liucernų medus.
Bitės moko švaros ir tvarkos
Bitės mėgsta švarą ir tvarką, todėl jų norams privalo paklusti ir bitininkai.
„Tik iš tvarkingų bitininkų nupirktas medus bus geras ir kvapus. Jis labai pritraukia dulkes, sugeria pašalinius kvapus, drėgmę. Todėl jį sukti ir pilstyti į tarą galima tik švarioje aplinkoje.
Medų geriausia laikyti sandariai uždarytuose tamsesnės ar matinės spalvos stikliniuose induose, taip pat emaliuotuose ir mediniuose.
Tinkamiausia temperatūra – maždaug dešimt laipsnių šilumos. Per didelė šiluma ir šaltis kenkia”, – medaus pirkimo ir laikymo abėcėlę sutiko paaiškinti Aleksandro Stulginskio universiteto Biologijos ir augalų apsaugo katedros lektorius, mokslų daktaras Algirdas Amšiejus.
Šio bitininko patarimai paremti paties praktika nuosavame bityne ir nuolat čia atliekamais įvairiais moksliniais bandymais.
Jis įsitikinęs, kad medų žmogui reikia valgyti, kai jis sveikas, o susirgus patartina gerti vaistų, bet irgi su medumi.
„Profilaktiškai vartodamas medų, bičių pienelį, žiedadulkes, pikį sustiprini organizmą. Tik reikia žinoti, koks medus kuriam organui tinkamiausias. Geriausia įsimesti šaukštelį medaus į burną ir užgerti vandeniu ar arbata.
Meduotu vandeniu galima ir migreną išsigydyti. O jei vis dėlto nepavyksta išvengti ligos, nepamirškite, kad vaistus geriausia išgerti ar suvalgyti užgeriant vandeniu su medumi.
Šaukštelį medaus ištirpinkite stiklinėje vandens ir jis nuneš vaistus ten, kur reikia, nes nugali blokatorius. Medus veikia kaip katalizatorius pasisavinant maistą ir vaistus”, – aiškino A. Amšiejus.
Jis teigia, kad gyvenimas iš karto pasidaro gražesnis tiems, kurie suvalgo bent 30–50 gramų medaus per dieną.
Bitininkas ir savo anūkus valgyti medų pratina užtepdamas jo ant žinduko – taip valgo 6 mėnesių Saulė, o 8 mėnesių Kipras kartu su seneliu jau eina ir prie avilių.
A.Amšiejaus nuomone, Lietuvoje dar per mažai vertinamas užsieniečių graibstomas vieno seniausių kultūrinių augalų – grikių medus, kurį vertėtų paskelbti nacionaline vertybe.
„Šiame aštraus skonio meduje gausu rutino, kuris neleidžia kalkėti kraujagyslėms, saugo nuo aterosklerozės ir net valo vėžio ląsteles.
Jei jis kam nors neskanus, pabandykite užtepti ant juodos duonos riekės ir valgyti su raugintu naminiu pienu. O kokia skani su šiuo medumi iškepta vištiena!” – pasakojo A. Amšiejus.
Jis patarė pirkti geriausiai pažįstamų bitininkų įvairaus medaus, net ir rapsų, priimtiniausio alergiškiems žmonėms ir tinkamiausio gerinti visų organų žemiau šonkaulių veiklą.
„Atsargas pasidėkite į vėsesnę spintelę, o vieną indą būtinai visada laikykite vidury stalo ir kasdien paragaukite”, – ragino patyręs bitininkas.
Pakaitinto medaus reikia vengti
Medų galima greitai sugadinti, jei tingima ar pristinga laiko vos išsuktą jį išpilstyti į nedidelius indus.
Paprastai, geros kokybės medus gana greitai kristalizuojasi ir sukietėja. Tokį pirkdamas žmogus beveik niekuomet neapsiriks, priešingai nei įsigydamas skysto.
Ypač greitai – vos per kelias dienas – sukietėja pavasarinis medus, bičių surinktas iš pienių. Kad galėtų tokį išpilstyti į stiklainius, kai kurie bitininkai bidoną įstato į karšto vandens vonią ir ištirpina.
Tačiau pakaitintas medus praranda vertingas savybes ir tinka jau tik kulinarijai.
Maža to, valgyti (ypač vaikams) jis gali būti net pavojingas, nes kaitinant pasigamina nuodingiausias junginys meduje – oksimetilfurfurolas.
Per anksti išsuktas ir koriuose nespėjęs subręsti medus, nelabai tinkamas atsargas kaupiančiam pirkėjui, nes greit pradės rūgti.
O jei medaus paviršiuje ir viduje matyti baltų kristalų linijų, vadinamų grietinėle ar putele, tikrai nieko bloga.
