Spalvinga prekių gausa turgaus prekystaliai pasitinka rugpjūtį

„Da­bar pats pi­giau­sias agur­kų me­tas”, – ti­ki­na jais pre­kiau­jan­tis Ro­ber­tas Ke­me­žys. Ir iš tie­sų, agur­kai va­kar bu­vo per­ka­mi mai­šais po 20 ki­log­ra­mų, mo­kant ir tiek pat li­tų.

Lie­pos–rug­pjū­čio san­dū­ros tur­gūs – pa­tys tur­tin­giau­si ir spal­vin­giau­si: pla­čiau­sia pa­le­tė gė­lių žie­dų, gau­siau­sia pa­siū­la dar­žo, miš­ko ir lau­kų gė­ry­bių. Jau der­lių pa­bė­rė ir so­dai.

„Rei­kia tik ne­tin­gė­ti, vi­sa, kas gam­tos su­bran­din­ta, lai­ku su­rink­ti”, – tei­gia Ma­ri­ja Pet­kie­nė, į Aly­tų at­vy­ku­si net iš Val­ki­nin­kų. Jos pin­ti­nė jau prie var­tų li­ko tuš­čia, vi­sus su vy­ru iš va­ka­ro su­rink­tus ba­ra­vy­kus nu­pir­ko vie­nos ka­vi­nės še­fė. Sa­ko dar bu­vę ir vo­ve­rai­čių, sep­ty­nių li­tų už krū­ve­lę pra­šė, ir jas grei­tai par­da­vė.

„Da­bar pats pi­giau­sias agur­kų me­tas”, – ti­ki­na jais pre­kiau­jan­tis Ro­ber­tas Ke­me­žys. Ir iš tie­sų, agur­kai va­kar bu­vo per­ka­mi mai­šais po 20 ki­log­ra­mų, mo­kant ir tiek pat li­tų.

Ge­ra sėk­la duos ir ge­rą der­lių

Be­veik ant Prie­nų ra­jo­no ri­bos gy­ve­nan­tis Ro­ber­tas tvir­ti­na, jog da­bar, kai va­sa­ros to­kio ne­pa­sto­vaus oro, lau­ke už­au­gin­ti ge­rų dar­žo­vių nė­ra leng­va. Jei lau­ke sė­ji, tu­ri prie­dan­gą pa­da­ry­ti ar nors dar­žo plė­ve­le už­deng­ti. Jo pa­ste­bė­ji­mu, tur­būt kai­my­nai len­kai šie­met di­de­lio po­mi­do­rų der­liaus ne­už­au­gi­no, ma­žiau ir Aly­taus tur­guo­se įvež­ti­nių dar­žo­vių, tad šiek tiek pa­ki­lo lie­tu­viš­kų po­mi­do­rų kai­nos. Už sa­vuo­sius jis jau pra­šė 3 li­tų, bet šį ant­ra­die­nį pa­bran­gi­no iki 3,5 li­to už ki­log­ra­mą. Agur­kų kai­nos dar ne­kė­lė, bet ne­tru­kus tą da­rys, nes der­liaus ma­žės.

Prie R.Ke­me­žio pre­kys­ta­lio daž­nas pir­kė­jas stab­te­li lie­tu­viš­kų pa­pri­kų. Nuo­la­ti­nių pir­kė­jų są­ra­še – ir mū­sų ko­le­gė Sau­lė, pa­sta­bes­ni tur­gaus lan­ky­to­jai net klau­sia, ką ji da­ro su pa­pri­ko­mis. Kai šei­ma mėgs­ta dar­žo­vę, ga­li įvai­rių pa­tie­ka­lų pra­si­ma­ny­ti. Ro­ber­to žmo­na Re­na­ta vy­ro už­au­gin­tas pa­pri­kas žie­mai ma­ri­nuo­ja su me­du­mi. Trims ki­log­ra­mams šiau­de­liais su­pjaus­ty­tos pa­pri­kos rei­kia lit­ro ma­ri­na­to. Jį Re­na­ta ga­mi­na iš lit­ro van­dens, 2 šaukš­tų drus­kos, vie­nos stik­li­nės cuk­raus, 300 gra­mų ac­to, 200 gra­mų alie­jaus ir 150 gra­mų me­daus. Pa­pri­kas ga­li­ma ir nu­pli­kin­ti. Ma­ri­na­tą ver­da 5 mi­nu­tes, dar tiek lai­ko kai­ti­na su pa­pri­ko­mis.

Gra­žios Ro­berto pa­pri­kos, di­de­lės, iš­vaiz­džios. Pa­sak vy­ro, to­kias už­au­gin­si tik tuo­met, kai pirk­si ge­rą sėk­lą. Pi­giai mo­kė­jęs, ge­ro der­liaus ne­si­ti­kėk. Jas au­gin­ti rei­kia pa­na­šiai kaip ir po­mi­do­rus.

„Kam to­kius di­de­lius svo­gū­nus už­au­gi­na­te? Vie­nos gal­ve­lės bū­na per daug, pa­lie­ki pu­sę, su­džiū­va”, – prie­kaiš­tau­ja pir­kė­ja Pra­niū­nų kai­mo gy­ven­to­jai Ane­lei Pan­go­nie­nei. Ma­tyt, pir­kė­ja – vie­ni­ša, nes su šei­mo­mis gy­ve­nan­tie­ji juos krep­šiais per­ka, sa­ko, kad vi­są ki­log­ra­mą kar­tais pie­tus ruoš­da­mi su­nau­do­ja.

„Vai­kai pa­tys sau už­si­au­gi­na, mes so­di­na­me, ro­dos, tik sau, bet ne­su­val­go­me dvie­se, ten­ka ir į tur­gų at­neš­ti”, – tar­si tei­si­na­si Ane­lė. Kas­met ji už­au­gi­na stam­bia­gal­vių žie­mi­nių čes­na­kų, šie­met už jų ki­log­ra­mą pra­šo dvy­li­kos li­tų. Pa­sak mo­ters, šiai dar­žo­vei rei­kia sun­kios, kie­tos že­mės. Svo­gū­nų mėš­lu ne­trę­šia, pri­be­ria pe­le­nų, to­dėl jie to­kie di­de­li už­au­ga. Anks­ty­vų bul­vių sėk­los pir­ko iš ūki­nin­ko. Pa­si­rin­ko ‘Aka­pe­los’ veis­lę ir ne­ap­si­ri­ko. Vi­sos tin­ka­mos bly­nams, di­džiu­lės. Ane­lė tvir­ti­na, jog iš šie­me­čių ir ce­pe­li­nų vi­ru­si, bul­vės krak­mo­lin­gos, ska­nūs iš­ėjo.

„Ne­ži­nau, kaip de­rės vė­ly­vo­sios bul­vės, bet anks­ty­vų­jų der­lius la­bai ge­ras, jų ne­puo­lė ma­ras, ne­si­ma­tė ir ko­lo­ra­do va­ba­lų”, – pa­ste­bi mo­te­ris ir pri­me­na so­di­nin­kams, kad jau lai­kas nu­rau­ti žie­mi­nius čes­na­kus. Že­mė ga­vo drėg­mės, stos ši­lu­ma, jų gal­vu­tės pra­dės by­rė­ti, leis­ti nau­jas šak­ne­les.

Ane­lė va­žiuo­da­ma į tur­gų su­si­rin­ko ir nu­bi­ru­sius aly­vi­nius obuo­lius. Už jų ki­log­ra­mą, kaip ir bul­vių, pra­šė po li­tu­ką. Obuo­liai grei­čiau nuo pre­kys­ta­lio din­go.

Kau­nie­tį trau­kė tė­viš­kė

Dar di­des­nių sa­lo­ti­nių svo­gū­nų už­au­gi­nu­si at­ve­žė Sta­sė Kaz­laus­kie­nė iš Vai­so­džių. „Sėk­las pa­sė­ju in­de­liuo­se ko­vo 8 die­ną, o ba­lan­džio pa­bai­go­je jau iš­pi­kuo­ju į lys­ves. Jie – sal­dūs, ne­ašt­rūs, iš­si­lai­ko iki Nau­jų­jų me­tų”, – pa­sa­ko­ja tre­čius me­tus pen­si­nin­kau­jan­ti Sta­sė. Vai­so­džiuo­se tu­ri­ma­me vien­kie­my­je va­sa­ras ji lei­džia su gau­siu ar­ti­mų­jų bū­riu, juk už­au­gin­tos pen­kios duk­ros. Į mies­tą su­grįž­ta tik šei­mi­nin­kiš­kai pa­ruo­šu­si tu­ri­mą že­mę žie­mai, ki­tų me­tų der­liaus so­di­ni­mui.

Ro­mu­al­das Di­li­jo­nas – ir kau­nie­tis, ir kai­mie­tis. Me­lio­ra­ci­ja jų na­mus Va­lė­niš­kių kai­me nu­kė­lė, pli­ką lau­ką pa­li­ko. Šian­dien vėl to­je vie­to­je ver­da gy­ve­ni­mas. Ro­mu­al­das su­grį­žo ūki­nin­kau­ti, pa­si­sta­tė na­mus iš nau­jo. Ne­di­de­lį ūke­lį tu­ri, tik 5 hek­ta­rų, ta­čiau gė­ry­bių ne­ma­žai už­au­gi­na. Svo­gū­nų laiš­kai – kaip pa­va­sa­ri­nio der­liaus, ža­li, traš­kūs. Ro­mu­al­das tei­gia, kad to­kia veis­lė, ta­čiau laiš­kai pa­klau­ses­ni su pir­mo­sio­mis dar­žo­vė­mis. Gra­žios jo cu­ki­ni­jos, agur­kai, čes­na­kai. Darbš­tuo­lė žmo­na Ele­na ir ke­lis in­de­lius lau­ki­nių gerv­uo­gių pa­rin­ko.

Per­nai Di­li­jo­nai at­šven­tė auk­si­nes ves­tu­ves. Gra­ži su­kak­tis įpa­rei­go­ja ir to­liau gy­ven­ti san­tar­vė­je. „Ne vi­siems tė­viš­kė yra bran­gi. Ji man la­bai svar­bi, tad ir žmo­ną iš Kau­no į ją at­si­vi­lio­jau”, – džiau­gia­si Ro­mu­al­das.

Po Jot­vin­gių tur­gų va­kar vaikš­čio­jo ir Alo­vės kle­bo­nas Sta­nis­lo­vas Stan­ke­vi­čius. Vie­nai pa­žįs­ta­mai pa­si­guo­dė, kad ko­ją skau­da, ir ga­vo re­cep­tą. Jo pa­pra­šė­me ir mes, juk daž­nas skun­džia­si, kad vos ko­jas pa­vel­ka. „Tik­rai ge­ras ir pa­tik­rin­tas vais­tas. Į bu­te­lį sa­ma­nės įmes­ti ke­lias šak­ne­les ne­be­jau­no, bet ir ne­se­no ka­da­gio, kaip mes sa­ko­me ėg­lio, ir pa­lai­ky­ti. Ger­ti po šaukš­tą ke­lis kar­tus die­no­je. Štai gy­vas gy­dy­mo­si pa­vyz­dys – ma­no vy­ras Vin­cas. Kan­ki­no jį ko­jų skaus­mas, o da­bar pui­kiai vaikš­to”, – pa­ta­ria Al­do­na Ga­ta­vec­kie­nė iš Nor­ge­liš­kių.

Vie­na­die­nės – gy­vas pa­li­ki­mas

Vy­ro Fa­bi­jo­no už­au­gin­tais kar­de­liais pre­kiau­ja Zi­ta De­lin­die­nė. Žmo­na ti­ki­na, kad vy­ras šioms gė­lėms skir­ta­me tri­jų arų skly­pe triū­sia su moks­li­nin­ko už­si­de­gi­mu: kiek­vie­na gė­lė su len­te­le, tar­si sa­vo pa­su, ku­ria­me ra­šo­mi vi­si duo­me­nys. Kar­de­liai, ki­taip dar va­di­na­mos gla­dio­lės, ko­kio gro­žio juos už­au­gi­na Fa­bi­jo­nas, rei­ka­lau­ja dė­me­sio ap­skri­tus me­tus. Ypač daug dirb­ti ten­ka da­bar, kaip pra­si­de­da žy­dė­ji­mas. Kiek­vie­nam žie­dui rei­kia kuo­liu­ko, o per­ri­ši­nė­ti raiš­te­lius ten­ka ke­lis kar­tus per die­ną, kad jis be­si­sklei­džian­čio žie­do ne­spaus­tų, ko­te­lio ne­lenk­tų. To­dėl ir žie­dai trau­kia kiek­vie­no pra­ei­vio akis.

„Pel­no gau­na­me, bet ne to­kio jau di­de­lio. Šiuo me­tu gra­žus žie­das – li­tas, pir­mie­ji, ku­rie pra­žy­do lie­pos vi­du­ry­je, bu­vo dvi­gu­bai bran­ges­ni”, – pasakoja Zi­ta. Ar kar­de­lių žy­dė­ji­mas ne­pra­na­šau­ja ru­dens? Sa­ko, kad ne. Žy­di tik anks­ty­vo­sios veis­lės.

Do­man­to­niš­kė Ni­jo­lė Ku­lie­šie­nė jau ne­be pir­mus me­tus vie­na­die­nių ap­sup­ty­je. „Klau­sia­te, ko­dėl šios gė­lės to­kios po­pu­lia­rios? To­dėl, kad žmo­nės ne­no­ri var­go. Pa­so­di­nai vien­die­nę ir ga­li ra­mus bū­ti dvi­de­šimt me­tų. Ne­rei­kia nei per­so­din­ti, nei try­pi­nė­ti, lie­ka tik gė­rė­tis kas­met di­dė­jan­čiu ir gra­žė­jan­čiu jų krū­mu. Tai sa­vo­tiš­kas gy­vas pa­li­ki­mas vai­kams ir vai­kai­čiams. Vie­na­die­nė – tai toks au­ga­las, ku­rį net su žo­liap­jo­ve ne­ty­čia nu­pjo­vęs ga­li ne­pa­ni­kuo­ti, po to­kios pro­ce­dū­ros krū­mas tik gra­žės. Jau tu­riu be­veik 300 veis­lių. Į tur­gų at­ve­žu tik pi­ges­nių, gra­žiau­sias ir, be abe­jo, bran­giau­sias pa­lie­ku na­mie. Kas no­ri jų įsi­gy­ti, pa­kvie­čiu at­vyk­ti į Do­man­to­nis – kai žmo­gus ma­to vi­są krū­mą, ga­li grei­čiau nu­spręs­ti, ku­rią veis­lę pa­si­rink­ti. Iš į tur­gų at­neš­to dai­ge­lio sun­ku nu­spręs­ti, kaip jis ga­li at­ei­ty­je su­ve­šė­ti, iki ko­kio aukš­čio iš­kel­ti žie­dą. Ga­liu nu­ro­dy­ti ir sa­vo te­le­fo­no nu­me­rį ke­ti­nan­tie­siems pa­si­gė­rė­ti ma­no ko­lek­ci­ja: (8-315) 58680, (8-605) 25319. Va­ka­rais vi­sus ma­lo­niai pri­im­siu”, – tei­gė gė­li­nin­kė.

Vi­du­ti­nė vie­na­die­nių kai­na – de­šimt li­tų. Gry­nai bal­tų ir mė­ly­nų vie­na­die­nių se­lek­ci­nin­kams dar ne­pa­vyks­ta iš­au­gin­ti. Bal­čiau­sia, ku­rią tu­ri Ni­jo­lė – ‘Whi­te La­dy’ veis­lės vie­na­die­nė.

Ne visas medus – vaistas

Darbš­tuo­lių bi­tu­čių ma­to­si ir tur­gaus žie­duo­se. Me­du­ne­šis šie­met pras­tes­nis už per­nykš­tį, pa­ste­bi bi­ti­nin­kai. „Už pu­sės lit­ro me­daus stik­lai­nį pra­šau 14 li­tų, už ki­log­ra­mą – 17–18 li­tų. Kol su­kau me­dų, kai­nas pa­ma­ži­nau, bet pir­kė­jus jau per­spė­ju, kad pra­šy­siu dau­giau. Va­sa­ra bi­tėms ne­pa­lan­ki”, – dės­to vi­dur­va­sa­rio me­du­mi pre­kiau­jan­ti Onu­tė No­ru­vie­nė. Kad šios bi­ti­nin­kės par­duo­da­mas me­dus yra pa­klau­siau­sias, dau­ge­liui pir­kė­jų – ska­niau­sias – iš­da­vė ką tik nu­šur­mu­lia­vu­sios Oni­nės. Tą die­ną jos pre­kys­ta­lis sken­dė­jo gė­lė­se, jas gar­bin­gai pre­kiau­jan­čiai mo­te­riai do­va­no­jo nuo­la­ti­niai pir­kė­jai, gre­ta pre­kiau­jan­čios mo­te­rys, ger­bė­jai. Ir va­kar vie­nas me­daus val­gy­to­jas nu­si­pir­ko vi­są ki­bi­riu­ką gri­ki­nio me­daus ir pa­ža­dė­jo po dvie­jų sa­vai­čių vėl at­ei­ti. „Mėgs­tu me­dų. Tie­siog sam­čiu jį ka­bi­nu”, – tei­si­no­si. „Yra ir kam”, – tars­te­lė­jo jam pa­vy­miui mo­te­rys.

Spe­cia­lis­tai per­spė­ja, jog ne­si­ža­vė­tu­me skys­tu me­du­čiu. Bi­ti­nin­kai su­pi­la me­dų į di­des­nes tal­pyk­las, kad ne­si­var­gin­tų. Pas­kui at­šil­do ir iš­pils­to. Toks me­dus vais­tams jau ne­tin­ka.

„Va­sa­ri­nis me­dus kris­ta­li­zuo­ja­si po pu­sės mė­ne­sio, pa­va­sa­ri­nis – daug trum­piau bū­na skys­tas. Jei me­dus iš­lie­ka skys­tas il­ges­nį lai­ką, nė­ra ge­rai. No­rė­čiau pri­min­ti, kad la­bai nau­din­ga yra bi­čių duo­ne­lė, tai pui­kus vais­tas krau­jui ge­rin­ti”, – pri­me­na O.No­ru­vie­nė.

http://www.alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/?nid=8697